Žaidimai – Gaudynės

Gaudynės — tokios pat senos, kaip ir pati žmonija. Tikrų tikriausiai jas žaidė dar Adomas ir Ieva rojuje, nežinodami, ką veikti ištisas dienas.
O juk gaudynės prasideda savaime: tereikėjo Ievai pabėgėti porą žingsnių ir nusišypsoti Adomui. Įsimylėjėliai ir vaikai elgiasi panašiai. Kodėl tik jie? Gal dėl to, kad tai per daug vaikiška? Taip atsakytų tik mokyklų direktoriai ir solidžios generolų našlės.
O gaudyti reikia mokėti- reikia mokėti žaisti! Jei gaudytume vien dėl to, kadpagautume, žaidimas bemat baigtųsi, nes iš prigimties lėtesnis  netrukus pasiduotų. Bet žaidžiant  galima prigalvoti įvairių kliūčių gaudytojui: staiga pakeisti bėgimo kryptį, užbėgti už pasitaikiusio medžio ar draugo. Arba greitesnysis gali erzinti besivejantįjį kaip toreodoras bulių. Žinoma, tyčia pasiduoti nereikia, nes tada žaidimas būtų sugadintas. Greitesnysis gali duoti lėtesniajam galimybę jį pasivyti, bet ne pagauti, kad žaidimas galėtų tęstis toliau.

Pradedant žaisti, reikia gaudytojo. Paskyrę jį iš anksto, nusižengtume žaidimo esmei. Vaikai puikiai parodo, kaip tai daryti: ceremoningai, paslaptingai, lemtingai. Jie naudojasi nuo seno žinomomis skaičiuotėmis. Žaidėjai sustoja ratu, vienas iš jų, tardamas skaičiuotės žodžius skiemenimis, rodo paeiliui į kiekvieną žaidėją. Ties kuriuo ištariamas paskutinis skiemuo, tas išeina iš rato.
Baigiant išsiskaičiuoti, kai rate lieka vis mažiau žaidėjų, įtampa dar padidėja: kam gi teks gaudyti? O tapti gaudytoju — tolygu bausmei: juk juo tampa paskutinis rate likęs žaidėjas.
Skaičiuočių yra labai įvairių. Ilgas epines labiau mėgsta švelnios mergaitės negu išdykėliai berniukai. Vaikai, vaikai, vanagai, Šokit, grokit kaip žiogai. Tam, kas šokti nemokės, Varnas gaudyti reikės.1
Arba:
Kapu, kapu penkiolika. Kas tau sakė — šešiolika? Genys sakė, kad šešiolika, Geniui galvą čiaukšt!
Berniukai mėgsta ekspresionistines eiles: Ercik, pereik, pamaguli, Vyli, cyli, pačekuli, Ana, dūna, ras, Krinta, žaba, raba, ist!
Arba: „Ele, cvele, drele, kerule, pede, lede, cukman, dukman, kinkei, kinkšt!”

Kartais  be   gaudančiojo paskiriamas dar ir bėgantysis. Tam parenkama trumpesnė skaičiuotė: Eniki, beniki, sykala, sa, Eniki, beniki, ba! Jei reikia sudaryti dvi komandas,   kapitonai   paeiliui šaukia į savo komandą po vieną žaidėją, pradėdami nuo pačių stipriausių, geriausių, o likę paskutiniai dar ilgai jaučia gėdą ir pažeminimą.

Pagaliau nustatomos žaidimo ribos: plotas, iš kurio nė žingsnio negalima išeiti. Daugiau niekam neleidžiama įžengti į šią teritoriją. Kiekvienas  įsibrovėlis trukdytų iau įsigilinę, pastebėsime, kad žaidimas vaikams daug svarbesnis, negu mums kartais atrodo: gavę ženklą, vaikai su baime bėga nuo gaudytojo, kaip nuo blogos lemties, o šis juos vejasi. Šiaip ar taip, jis tarsi užburia kitus, nes kiekvienas jo paliestas virsta gaudytoju, o buvęs gaudytojas tampa laisvas. Arba dar blogiau: burtai lieka Paliestasis virsta jo bendrininku, ir gaudytojų sparčiai gausėja. Jie pasklinda kaip lavina, kol visus pagauna, ir žaidimas baigiasi. Jei žaidimą tęsime toliau, tai paskutinis nepagautas žaidėjas taps gaudytoju. Keista idėja: paskutinis laisvasis, nugalėtojas, naujame žaidime virsta gaudytoju, plėšrūnu, piktadariu, o nugalėtieji — vėl laisvi.
Žaidėjas, paliestas gaudytojo, gali virsti akmeniu. Tik palietus kitam žaidėjui, jis vėl atgyja. Jis gali laikinai arba visam laikui iškristi iš žaidimo arba laikomas negyvu.
Norėdami pasiekti iš toliau, gaudytojai dažnai naudoja sumazgytą nosinę, savo nosinę taip pat galima panaudoti kaip komandų skiriamąjį ženklą arba kaip trofėjų. Pastaruoju atveju, užuot sudavus žaidėjui, jam nuo rankos nuplėšiamas raištis — nosinė.